pažinimas

pažinimas statusas T sritis švietimas apibrėžtis Aukščiausia objektyviosios tikrovės atspindėjimo forma. Skiriami šie lygiai: jutiminis, kognityvusis, empirinis ir teorinis pažinimas, kurio yra dvi formos: individualusis ir kolektyvinis. Objektyviosios tikrovės pažinimas reiškiasi per visuomenės atmintį, kalbą, mokslo veikalus, gamybos produktus. Pažinimo teorija (gnoseologija) yra metodologinis pagrindas moksliškai pažinti objektyvią tikrovę. Ja remiasi ir moksliniai pedagogikos tyrimai. Pažinimas prasideda, pajutus įprastinės pusiausvyros netekimą, kai ieškoma priemonių ir būdų jai atkurti. Tam pirmiausia reikia informacijos apie tikrovę, padedančios suprasti, kas gali padėti, kas kliudo, t. y. nustatyti savo ir aplinkos daiktų bei reiškinių santykį. Tai, kas padeda, suvokiama kaip gėris, kas kliudo – kaip blogis. Žmogui siekiant pusiausvyros vyksta amžinas gėrio ir blogio prieštaravimas. Pažinimas plečiasi įgyjant naujų žinių apie žmogaus santykį su mikro- ir makroaplinka. Sąveika su gamta ir žmonėmis stiprina intelekto galias. Jomis žmonės iš pradžių tenkinosi žemiausiu intelekto lygiu – jutiminiu pažinimu. Manyta, jog intelekte nėra nieko, ko jam neduoda pojūčiai (sensualizmas – F. Bekonas), kad įgyta patirtis yra vienintelė proto veiklos sritis (empirizmas – Dž. Lokas). Sensualizmą ir empirizmą pakeitė dar aukštesnė pažinimo teorija – racionalizmas (R. Dekartas). Renesansas išaukštino protą, jį vertino ir Švietimo epocha – esą protas galįs pasakyti tiesą, nes jis pažįsta ne tik aplinką, gėrį ir blogį, abstrakčią būtį ir jos savybes, bet ir pats save: mąstymas mąsto apie mąstymą. R. Dekartas manė, kad kaip tik čia glūdi žmogaus esmė, dieviškoji dvasia. I. Kantas, nesėkmingai bandęs derinti empirizmą ir racionalizmą, priėjo išvadą, kad grynasis protas negalįs pažinti daiktų esmės ir Dievo, tiktai praktinis protas įrodąs jo būtinumą – tai paaiškina jo religingumą. Mąstytojai grynuoju ir praktiniu protu paaiškina Dievą kaip Būtį, kaip Protą, kuris realizuojasi materijoje ir žmogaus sąmonėje (G. Hėgelis). Materializmas nepripažįsta sąmonės, proto pirmumo – jis esąs antrinis reiškinys, viena iš materijos judėjimo formų, būdingų žmogui. Yra dar aukštesnis pažinimas, kai tikrovei žmogus atsiveria visa savo esybe – protu, emocijomis, valia, intuicija. Toks pažinimas – tai išgyvenimas, o kartu ir tikėjimas tiesa, kuri jaučiama, suprantama ir realizuojama darbais. Atsivėrimas – visybinis tikrovės pažinimas. Tačiau tai ne nuolatinė, o akimirką trunkanti proto, jausmų, valios, intuicijos įtampos būsena, kai žmogus atitrūksta nuo buities ir praregėjęs įžengia į kitą, šviesesnę tikrovę, kurioje išgyvena savo būties pilnatvę, pajunta save, savo ir to, kas tikra jo egzistencijai, santykį. Išgyvenant tokį santykį su tikrove, dingsta vienišumo jausmas, nes tikrovė tampa tikruoju aš, asmeninės būties prasme. atitikmenys: angl. gaining cognition; knowledge vok. Erkenntnis rus. познание